Raimundas Sližys paintings open up a different artist’s world. It is recognisable but uncatchable like a hieroglyph dissolving in the distance. It is no accident that the discourse bears reference to the oriental aesthetics: like a true Japanese, Sližys lightly and accurately draws a contour of a figure barely touching the canvas. One move and here is an expressive profile. All what is irrelevant is rejected to allow the painting's space to breathe unrestricted.

„Sližys savo figūrose sujungia secesinį grakštumą bei eleganciją su ekspresionistišku šaržu“, – rašė Alfonsas Andriuškevičius. Tapyboje iš tiesų galima aptikti secesijos atspindžių, sumišusių su miestietišku kiču ir manieringomis pozomis. Tapydamas Sližys kaip milžiniškame herbariume suklasifikavo „spektaklio visuomenę“ – vaidinančią sau ir kitiems. Prismeigė smeigtuku margaspalves personas svaigulio akimirką – dauguma Sližio paveikslų veikėjų yra užsimerkę arba labai mažomis akelėmis, kurių net banaliausias eiliakalys nepavadintų sielos atspindžiu. Žmonės, vėliau apsigyvenę jų rūšį apibūdinančiame žurnale, dar iki „Žmonių“ atsiradimo buvo įamžinti „aukštuomenės“ metraštininko. Sližio tapyba – kreivas visuomenės veidrodis, išryškinantis slepiamas ydas. Prie to prisidėjo ir Andriuškevičiaus minėtoji ironija.

Tačiau piešiniuose ornamentus keičia tuščia lapo erdvė, teatrališkumą – intymumas. Dažnai matome tik vieną figūrą – apsisiautusią ar besimankštinančią. Piešiniuose atsiskleidžia ne tik menininko pastabumas, bet ir rankos lengvumas – taip tobulai katės išsilenkimo judesį kartojančią žmogaus figūrą į vieną liniją galėjo suvesti tik didelis meistras. Žiūrint į piešinius atsiskleidžia Sližio kūrybai būdingas egzistencinės vienatvės ir tuščių visuomeninių ritualų konfliktas. Tik šį kartą matome jį ne pro kreivą veidrodį, kaip tapyboje, bet tarsi iš kitos pusės. Grynesnį, skaudesnį.Ypač tai išryškėja žiūrint į dviejų figūrų kompozicijas. Sližys neabejotinai išlieka ryškiausiu prigludusių figūrų meistru – jos šoka, bučiuojasi, guli, mylisi. Tapybos „prestižas“ reikalavo ironija ir ornamentais dangstyti artumo ilgesį, o piešinyje lengviau įkrist į patalą kaip pusnį, sapnuojant bendrą sapną.

Ši Raimundo Sližio piešinių paroda suteikia retą galimybę pamatyti „dienoraštinę“, asmeniškesnę jo kūrybos pusę. Kasdienybės estetikos (atsitiktiniai popieriaus lapai, kur glamžymas, plėšimas, taškymas tampa kūrinio dalimi) ir Rytų kultūroms būdingo lengvo prisilietimo jungtis suteikia gurmanišką žiūrėjimo malonumą. O melancholiški ir kartais ironiški personažai čia atskleidžia menininką ne tik kaip įdėmų stebėtoją, bet ir kaip jautrų as-meninių dramų gyventoją.

Laima Kreivytė