Kai prieš 20 metų spalio mėnesį Vilniaus centre įsikūrė pirmoji privati dailės galerija „Vilnius ir dailė“ - (Juškus Gallery), dailininkai pasitiko ją gana prieštaringai. Tai buvo naujovė Lietuvos meniniame gyvenime. Vieni žvelgė į ją su viltimi, tikėdamiesi, kad padės jiems surasti pirkėjų nelengvais laikais, kiti - kaip į konkurentą, nes Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS) irgi įkūrė galeriją „Arka“, kuri tęsė Dailės fondo vykdytą kūrinių pardavimo funkciją, dar kiti – išvis nesuprato kam to reikia, kai dailininkas gali parduoti jo paties sukurtą meną tiesiai iš dirbtuvės be jokių tarpininkų. Prie to dailininkai buvo įpratę, gyvendami sovietiniais laikais. Jų populiarinimu Lietuvoje ir užsienyje užsiiminėjo LDS. Ji rengė parodas, pirkdavo meno kūrinius, teikdavo užsakymus, leido „Dailė“ žurnalą. Apie dailininkus ir parodas rašė rašė laikraščiai ir žurnalai. Tačiau jie greitai tapo privačiais ir nustojo pristatinėti visuomenei parodas, o dailininkus neretai pasirinkdavo ne pagal profesionalius vertinimo kriterijus. Dėl lėšų stygiaus nustojo ėjęs „Dailės“ žurnalas. LDS nuskurdo. Anksčiau turėta stipri materialinė bazė _ „Dailės“ kombinatai buvo privatizuoti ir prarasti, o pati dailininkų sąjunga naujų įstatymų buvo paversta visuomenine organizacija ir iškeldinta iš puikių rūmų į nusiaubtas buvusios ūkinės parduotuvės patalpas, kur ilgai, daugiau nei 10 metų, nebuvo galimybės įsikurti. LDS nebuvo pajėgi paremti dailininkų kūrybinių projektų. Kultūra buvo palikta savieigai iki 1997 metų. Dailės gyvenimas šiek tiek atgijo tik tuomet, kai valstybė pradėjo remti kultūrą: 1996 m. įkūrus Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą ir 1998 m. Kultūros ir sporto rėmimo fondą.

Palaipsniui dailininkai pradėjo suprasti galerijų reikšmę. Jų skaičius gausėjo, bet privačių galerijų sąrašą pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį papildė tik kelios: „Namelis“ Palangoje (1990), „Vartai“, I.Mikuličiūtės dailės studija-galerija (abi-1991) ir „Mažoji galerija“ (1996)  Vilniuje, Mizgirių gintaro galerija-muziejus Nidoje (1994). Kitos galerijos dažniausiai buvo globojamos savivaldybių bei kitų institucijų (įvairių įstaigų, kūrybinių sąjungų, laikraščių redakcijų ir pan.). Susirūpinę savo išlikimu, meno kūrinių rinka ir paskatintos vidinio noro palaikyti dailininkus, 1996 m. dailės galerijos susibūrė į Lietuvos meno galerijų asociaciją, pradėjo bendradarbiauti tarpusavyje ir plėsti ryšius su Lietuvos ir užsienio kūrybinėmis sąjungomis.
 
Tokiomis nelengvomis aplinkybėmis galerija „Juškus Gallery“ ne tik išsilaikė, bet ir augo, tvirtėjo ir įgijo populiarumą tarp reiklių pirkėjų, ieškančių tikrojo meno. Šiame kelyje jiems padėjo pasirinkta veiklos nuostata – populiarinti tuos Lietuvos dailininkus, kuriuos galima  pavadinti klasikais. Tuos, kurie tęsia geriausias lietuvių dailės tradicijas, kurie yra pripažinti pas mus ir užsienyje. Galerija yra sudariusi jos palaikomų dailininkų sąrašą, pateikusi internetiniame puslapyje jų biografijas ir yra išleidusi ne vieno dailininiko parodos katalogą. Tais atvejais, kai pirkėjui iškyla sudėtingesnių klausimų, galerijos šeimininkas konsultuojasi su specialistais ir Vilniaus dailės akademijos (kuri yra šalia) profesoriais. Toks rimtas požiūris į savo atliekamas funkcijas lėmė „Juškus Gallery“ galerijos pasisekimą, autoritetą bei gero vardo įgijimą.  Pastaruoju metu jos darbuotojai pasiūlė dailininkams pagal kitų Europos galerijų patirtį sudaryti lojalumo vienai galerijai sutartį, bet, deja, dar ne visi mūsų dailininkai tai suprato, nors tokie susitarimai jau galioja Lietuvoje (pavyzdžiui Maldžio galerijoje ir kitur). Šios galerijos darbuotojai išeikvoja daug energijos visokeriopam dailininko populiarinimui ir išleidžia nemažai tam lėšų, o jos darbo vaisiais gali naudotis konkurentai, kai kūrėjas neapsisprendžia su kuo palaikyti glaudžiausius santykius tame pačiame mieste.

Juškaus galerija yra surengusi per 150 autorinių ir grupinių teminių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Eksponavo dailės parodas Jungtinių tautų būstinėje Niujorke (JAV), o taip pat Suomijoje ir Lenkijoje. Ji rengia parodas ne vien savo patalpose, bet, prireikus ir didesnėse erdvėse: Vilniaus Kongresų rūmuose, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Vilniaus SEB banko patalpose, Šv. Kotrynos bažnyčioje. Tradicinėmis yra tapę Kalėdinės ir Velykinės paveikslų parodos, įsimintina Paskutinio tūkstantmečio paveikslo paroda.

Jubiliejaus proga Juškaus galerijoje veikia įsigytų dailės kūrinių paroda, kurioje galima susipažinti su gyvais ir jau anapilin išėjusiais klasikais: A.Galdiko, A.Gudaičio, V.Kasiulio, L. Katino, V.Kisarausko, A.Petrulio, I.Piekuro, V.Šerio, J.Švažo, S.Ušinsko, J.Vaičio, A.Valiaškos, V.Vizgirdos  kūriniai sudaro beveik pusę ekspozicijos. Jų kūryba – tai įvadas į mūsų tradicijų supratimą ir jų tąsą XX a. antrojoje pusėje. Šalia jų – ne vieną tapytoją išugdžiusių profesorių A.Savicko, V.Karatajaus ir V.Gečo paveikslai, kurie rodo su amžiumi neblėstančią jų kūrybinę potenciją ir meilę tradicijai, kaip ir S.Jusionio peizažuose. S.Džiaukšto „Moterys“ – įspūdingas, įdomus, bet pernelyg drąsus tam laikui kūrinys, deformacijos principu sukurta plastika ir ryški raudonos spalvos dėmė parodoje būtų sukėlusi ne vienam šoką. Paveikslas įtikina, kaip pakito mūsų plastinio suvokimo kultūra. L.Gutausko tapybą pristato jo ankstyvojo kūrybos laikotarpio fantazijos sklidinas paveikslas, inspiruotas lietuvių tautodailės ir folkloro. R.Vaitekūno „Medis“ primena apie šio dailininko pripažinimo pradžią – tyro poetiško vaizdo ieškojimus, kurių jis vėliau atsisakė. Netikėtas V.Antanavičiaus romantiškas „Vakaras Beržore“, nutapytas prieš besileidžiančios saulės šviesą, nors ir jame juntama kompozicijos, formos ir spalvos ekspresija, bet dar nėra jo mėgstamos deformacijos ir ironiško žvilgsnio.
Mažas ekspozicijos salės plotas neleido pristatyti visų Juškaus galerijos remiamų dailininkų kūrinių, tačiau Jubiliejaus proga juos verta prisiminti: Pirmiausia, neseniai mus palikusius A.Skačkauską ir R. Sližį bei gyvuosius, kurie nemažai prisidėjo prie galerijos įvaizdžio kūrimo: G.Kazimierėnas, J.Čeponis, A.Stasiulevičius, M.Skudutis, L.Tuleikis, R.Bičiūnas, Linas Katinas bei kiti.

Tikimės, kad ir toliau tikslinga galerijos veikla lems jos sėkmę ateityje ir padės igyvendinti gražiausias jos puoselėjamas idėjas.

Nijolė Tumėnienė